2024-04-22

Nuomonės

<< atgalKRIZĖ: ŠALIŠKO PALANKUMO, SOCIALINIO DYKINĖJIMO, IDĖJŲ STYGIAUS IR GĄSDINIMO PSICHOLOGIJA

2009-04-28

"Krizinių procesų valdymas – sudėtingas dalykas. Tik profesionali, psichologiškai tvirta valdžia pajėgi prognozuoti, kontroliuoti ir spręsti krizės sukeltas priežastis,  telkti žmones ryžtingiems veiksmams, o ne stumti juos į kampą nemotyvuotais, ekstravagantiškais, alogiškais sprendimais, kaip kad yra dabar".

Vytautas Čepas, psichologas, socialinių mokslų daktaras

Visuose žodynuose „krizė“ apibrėžiama daugmaž panašiai. Apibendrinus galime suformuluoti tokį apibrėžimą: krizė (gr. baigtis, nuosprendis), yra reprodukcijos ciklo fazė einanti po ekonominio pakilimo.
Tokia ekonominės krizės samprata savaime sufleruoja mums dvi labai svarbias išvadas:
1. Krizė, esant rinkos santykiams, nėra fatališkai susiklosčiusių įvykių ar kokių nors priešų pinklės, bet logiška ekonominio ciklo fazė.
2. Kad ir kaip nemalonu, bet mūsų oponentams tenka pripažinti, kad praėjęs aštuonerių metų socdemų valdymo periodas gali būti vertinamas vienareikšmiškai – pakilimas! Beje, tai liudija ne vien teoriniai samprotavimai, bet ir konkretūs ekonominiai rodikliai, kurių skaitinių išraiškų neįmanoma paneigti.
Krizinių procesų valdymas – sudėtingas dalykas. Tik profesionali, psichologiškai tvirta valdžia pajėgi prognozuoti, kontroliuoti ir spręsti krizės sukeltas priežastis,  telkti žmones ryžtingiems veiksmams, o ne stumti juos į kampą nemotyvuotais, ekstravagantiškais, alogiškais sprendimais, kaip kad yra dabar. Chaotiškos ir desperatiškos dabartinės valdžios pastangos stabilizuoti situaciją daugelio sričių specialistų vertinamos neigiamai ir labai primena psichologijoje gerai žinomą „išmokto bejėgiškumo“ fenomeną. Išvertus į paprastą kalbą tai būtų valdžios nesugebėjimas kontroliuoti pasikartojančių nemalonių įvykių. Šis fenomenas į visuomenę atkeliavo iš gyvūnų pasaulio. Psichologai jau seniai pastebėjo, kad narve mušami šunys, nepavykus išvengti smūgių, tampa bejėgiai, baugštus, dažniausiai elgiasi stereotipiškai.
Martynas Seligmanas(1991) tokias pat elgesio apraiškas pastebėjo bei aprašė ir žmonių elgesyje. Kelis kartus nesėkmingai veikę ar nepalankių aplinkybių į kampą įsprausti žmonės tampa pasyvūs, demonstruoja tariamą aktyvumą, ypač ryškus stereotipinis elgesys, kai mechaniškai kartojami veiksmai neduodantys naudos.
Geriausias to pavyzdys – dabartinės valdžios elgesys!
Pirmi, naktiniai bandymai - pasikėsinta į rašytojų, knygų leidėjų, turgaus prekeivių kišenes. Kitaip sakant, valdžia lengvatomis palaikė sąlygas leidžiančias žmonėms išgyventi. Ir kas? Nesėkmė! Toliau akcizai, PVM, įvairių įstatymais numatytų lengvatų naikinimas. Vėl nesėkmė! Į biudžetą įplaukos nedidėja, Lietuvos piliečiai benziną ir dyzeliną pradeda pilti kaimyninių valstybių degalinėse, o produktų pirkti važiuoja į Lenkiją. Neatsižvelgiant į nieką čia pat griebiamasi daugiabučių namų gyventojų, invalidų, ligonių, socialinės sferos darbuotojų, dirbančių pensininkų net bedarbių... . Rezultatus visi žinote!
Ar tai ne užspeisto į kampą žmogelio veiksmai? Be abejo, tai klasikinis išmokto bejėgiškumo pavyzdys, kada nesusivokiant kaip reikia elgtis, sąmoningai ignoruojama realybė ir kartojamas tas pats stereotipinis elgesys.
Tiesa, taip elgiantis reikalingas kažkoks pasiteisinimas. Ir jis randamas! Kalta, be abejo, pasaulinė finansų krizė kurios neįstengė numatyti net įžvalgiausi pasaulio analitikai, bet labiausiai kalti socialdemokratai kurie tos krizes Lietuvoje taip pat nenumatė. Nors tai ir kaltinimas, bet reta politinė partija gali pasigirti tokiomis aspiracijomis iš politinių oponentų pusės.

ŠALIŠKAS PALANKUMAS

Šališkas palankumas psichologijoje suprantamas kaip tendencija palankiai vertinti tik savus. Savas – tai „mes“, visi kiti yra „jie“ arba išorinė grupė. Tai yra natūralus ir psichologijoje šimtus kartų aprašytas reiškinys, kai mes visada šalia linkę turėti savus. Tokia tendencija dažniausiai gimdo labai dažną reiškinį paprastai vadinama funkciniu kurtumu, kada girdimi tik savi, t.y. tie kurie yra „mes“, o išorinės grupės idėjos ir projektai, net jeigu jie esti absoliučiai tobuli, a priori yra atmetami. Tačiau paradoksaliausia yra tai, kad kai tuos pačius projektus, net nepakeitę pavadinimų, pasiūlo savi, jie yra svarstomi ir priimami be didesnių prieštaravimų. Taip yra atsitikę su Pelno mokesčių įstatymo pataisomis siūlant pelno mokestį nuo 15 proc. padidinti iki 19 proc. Prieš metus iš to buvo išsityčiota ir pasakyta, kad to niekada nebus. Dabar, kaip žinote, tas mokestis siekia 20 procentų. Neabejoju, kad toks pat likimas laukia ir praėjusioje Seimo kadencijoje opozicijos aršiai blokuoto Progresinių mokesčių įstatymo, kurį dabar jau ruošiamasi svarstyti. Arba dabartinės daugumos naktinis darbas. Jei  būtų įsiklausyta į opozicijos siūlymus šiandien biudžetas, o ir situacija valstybėje, būtų kitokia. Deja, taip neatsitiko. Gal tuo ir nereikia labai stebėtis nes kuo labiau prisirišama prie savo grupės, kuo labiau nuo jos priklausoma, tuo prietaringiau reaguojama į kitos grupės keliamas tikras ar tariamas grėsmes. Buvęs Jeruzalės mero pavaduotojas Meronas Benvenisti(1988) rašė, kad Jeruzalės žydams ir arabams socialinis tapatumas toks svarbus savojo Aš sampratai, kad nuolat jiems primena kas jie nėra.
Ar ne panaši situacija ir čia, kada mums kur kas svarbiau pasirodyti kuo mes nesame (nors plytos iš dangaus kris, bet jų siūlymai nepraeis, nes mes ne socdemai) nei pasirodyti kas esame (nors projektas blogas, bet praeis)! Valstybės problemos taip neturėtų būti sprendžiamos. 
Kalbant apie šališką palankumą privalu užsiminti ir apie pagrindinę atribucijos (priskyrimo) klaidą – mes savo grupės narių sėkmes linkę aiškinti jų charakterio savybėmis ( gabūs, talentingi, apsigimę lyderiai ), o nesėkmes – išorinėmis sąlygomis ( susiklostė nepalanki situacija,  jei ne opozicija tai...). Priešininkus -  atvirkščiai. Jų sėkmes visada lemia išorinės aplinkybės (pasisekė), o nesėkmes – vidinės ( kvaili kvailių darbai).
Tad nereikia labai stebėtis, kad dauguma visas, kad ir nedideles, dažniausiai savaimines, sėkmes  priskiria sau, savo grupei, o visas nesėkmes be jokių „pardon“ krauna buvusioms Brazausko ir Kirkilo vyriausybėms. Atsieit, jei jos ką nors ir padarė gero tai tik dėl to, kad kitaip joms neišėjo!
 Visuomenei bandoma įpiršti mitą apie „ bloguosius“ socdemus ir „gerąją“ dabartinę daugumą, kuri tik ir neriasi iš kailio gelbėdama tautą nuo socialdemokratinio „valdymo košmaro“. Toks totalus įklimpimas praeityje, kada visos savų nesėkmių priežastys teisinamos kažkada tai kitų, neva, padarytomis klaidomis, yra ne tik piliečių mulkinimas, bet ir tuščias laiko švaistymas netelkiantis dabartinės valdžios pastangų prieškrizinių , o ateityje, ir krizinių problemų sprendimui. Juk galimybė, nesėkmės atveju, atsisukti atgal ir parodyti – štai ten kaltieji!, yra ne tik labai gundanti, bet dar labiau atpalaiduojanti, netelkianti ryžtingiems veiksmams.
Dėl laiko stokos nešnekėsiu apie „kadrų valymą“, kada neatsižvelgiant į nieką iš rato „mes“ išmetami visi „jie“ (išorinė grupė). Tad belieka tik apgailestauti, kad išmesdama iš „mes“ „juos“ su pastaraisiais per tvorą šliukštelėjo ir tautą.

SOCIALINIS DYKINĖJIMAS

Dar prieš šimtmetį prancūzų inžinierius Maksas Ringelmanas pastebėjo, kad kolektyvinės virvę traukiančių žmonių pastangos prilygsta vos pusei asmeninių pastangų sumos. Kitaip tariant, kai trauki vienas – trauki stipriau!
Alenas Inghamas (1974) tiksliai eksperimentiškai įrodė, kad žmones traukdami virvę ir žinodami, kad  ją traukia vieni, traukdavo 18 proc. stipriau nei tada kai manydavo, kad kartu traukia dar keli.
Rodos toks paprastas dalykas, juoba, kad abiem atvejais visiems žmonėms atrodė, kad jie traukia iš visų jėgų, mums svarbus yra dviem aspektais.
1. Dabartinė mūsų valdžia pripažindama, kad krizė yra pasaulinis procesas, o Lietuva tik tą procesą lydintis reiškinys, mano, kad esant tokiai situacijai(virvę traukiam visi), „neverta plėšytis“, nes „didieji“ lipdami iš duobės patys, ištrauks ir mus. Išvertus į psichologų kalbą tai skambėtų maždaug taip: - atrodo, traukiam kiek tik galim, bet mums tik tiek teišeina, tad mes ir toliau knebinėsim biudžetą, o jūs rūpinkitės vartojimo skatinimu, bei visomis kitomis problemomis.
2. Valdžioje neatsirado žmogaus kuris būtų pasakęs: - aš žinau ką reikia daryti,aš tai galiu ir aš už tai prisiimu visą atsakomybę! Lietuvos fenomenas kur kas sunkesnis, psichologinėje praktikoje dažniausiai siejamas su ribinėmis būsenomis. Pas mus, nežino ką reikia daryti, bet vis tiek yra pasiryžę už pasekmes atsakomybę prisiimti...!
Iš dalies tokį donkichotizmą nesunku suprasti, juk bet kada visą savo nemokšiškumą ir nesėkmes gali suversti buvusiai valdžiai arba opozicijai, o geriausia abiem kartu. Kas, beje, jau ir daroma.
Tuo tarpu viskas turėtų atrodyti ne taip. Kalbant psichologine prasme, geriausia valdžios nuostata būtų tokia: - įsivaizduoju, kad virvę traukiu vienas, traukite ir jūs, bet taip pat galvokite, kad niekas jums nepadeda!
Tik taip įmanoma sutelkti ne tik valdžios pastangas, bet ir tautą, krizės akivaizdoje sumažinti pražūtingojo socialino dykinėjimo fenomeno poveikį ekonomikai ir socialiniams procesams.

IDĖJŲ STYGIUS

Vienu aspektu krizė yra gerai. Ji išvaduoja mus nuo daugybės iliuzijų, prietarų, mitų ir klaidingų vizijų. Ji priverčia mus akis į akį susidurti su pačių mūsų sukurtos realybės rakštimis kurios, paprastai, esti tokioje nepatogioje vietoje, kad lengvai jų neištrauksi. Krizė lyg įkaitintomis replėmis lupa iš mūsų idėjas kaip reikia tą netobulą tikrovę pertvarkyti. Tačiau stop!
Pasakykite bent vieną dėmesio vertą idėją išsprūdusią iš dabartinės valdančiosios daugumos lūpų, kuri tikrai būtų verta rimtos analizės ir komentarų? Gal tai žurnalistų darbo Seime suvaržymai, o gal tai bandymas apmokestinti automobilius ar tris dienas nemokėti sergantiems už nedarbingumo pažymėjimą arba knygų leidybos apmokestinimas? Sakote ne! Be biudžeto subalansavimo, kuris iš esmės jokio poveikio krizės reiškinių įveikimui neturi, nė vienos idėjos!
Idėjos esmė – apjungti žmones, įpūsti jų dvasiai pasitikėjimo, suteikti viltį, pagaliau – pakelti jų nuotaiką. O ką mes girdime ir matome kiekvieną dieną?
Sumažinsime, atimsime, neleisime, uždrausime, apribosime, nukirpsime, panaikinsime, apmokestinsime.... Bet juk taip elgiamasi su nusidėjėliais, ir tai ne visur!
Sakykite, ar tai ką nors telkia, vienija, sutiekia viltį ar kaip nors kitaip konsoliduoja? Be abejo biudžeto problemas reikia spręsti, tačiau vien mažindamas ir ribodamas nieko nepadidinsi. Ypač vartojimo!
Ar vartojimo indeksą, kaip vieną iš pagrindinių krizinių rodiklių, mažina gyventojų atlyginimų karpymas? O didinimas mokestinės naštos, kuri dabar, ko gero, tokia, kad kolegos liberalai savo garsųjį mokesčių akmenį Gedimino prospektu turės tempti gruodžio 31 d. Toliau - energijos kainų kilimas ir, pagaliau - bankų palūkanos, kurios šiandien net 3 kartus didesnės nei vidutiniškai ES.
Tai patarkite kaip didinti tą nelemtą vartojimą, kai statomos tokios grandiozinės barikados? Ir nė vienos idėjos kaip situaciją pakeisti, aišku, išskyrus dabartinės daugumos numylėtą biudžeto balansavimą, kurio, naktinių posėdžiu metu sujaukus valstybės finansų sistemą, atrodo, taip ir nepavyks sureguliuoti.
Idėja visada leidžia numatyti tikslus, pastarieji – apsispręsti dėl priemonių. Visa tai praskaidrina kad ir pačią painiausią situaciją, žmonėms suteikia viltį, parodo perspektyvą. Deja, kol kas vyriausybės veiksmuose absoliutus idėjinis štilis!

GĄSDINIMO PSICHOLOGIJA

Logiška, kad nesant žmones telkiančių ir konsoliduojančių idėjų, ieškoma kuo jas būtų galima pakeisti. Ir randama! Paradoksalu, bet tai yra baimė! Ji, iki tam tikro laiko, tikrai konsoliduoja visuomenę, verčia žmones glaustis į krūvą. Be to ją sukelti yra labai lengva. Vienas iš paprasčiausių  būdų -  gąsdinimas!
Nekalbėsiu apie gąsdinimo technologijas, čia paminėsiu tik kelis konkrečius atvejus, iliustruojančius, kaip tai atrodo praktikoje.
 Prisiminkime dabartinio premjero kadencijos pradžios pasisakymus per masines informavimo priemones kada kelis kartus per dieną buvo kalama, kad bus blogai, bus labai blogai! Jam, beje, nenusileido ir pritarėjų choras. Premjerui, ko gero, nuoširdžiai įtikėjus, kad valdžia – nuo Dievo, nuolat grasinama apmokestinti ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų automobilius, turguose įvesti kasos aparatus, didinti elektros ir dujų kainas, mažinti valstybės garantuotas išmokas daugiabučių namų renovavimui, nemokėti pensijų dirbantiems pensininkams atimti pinigus iš neįgaliųjų ir t.t.. Tokios naujienos kol kas verčia žmones gūžtis, priimti jas kaip neišvengiamybę, juoba kai kartu pateikiama informacija apie tikrai taisytinus dalykus: lėšų švaistymą, neproporcingai išpūstus valdininkų atlyginimus, jokių rimtesnių funkcijų neatliekančias valstybines įstaigas, bala žino ką veikiančius gausius kontrolierių pulkus... . Tačiau nereikia užmiršti, kad baimė nėra begalinė, jos resursai greitai išsenka, o tada pabunda pyktis, kurio jokie gąsdinimai neveikia!
Jėgos panaudojimas prieš nepatenkintuosius, galvoje turiu nesenus įvykius prie Seimo, kurie negalėjo įvykti be aukščiausių valdžios pareigūnų palaiminimo. Kas tai jei ne gąsdinimas ir pretekstas ateityje drausti visas įmanomas pilietinio pasipriešinimo formas!
 Profsąjungų lyderių teismai! Šį kartą išsisukote, kitas kartas nemeluos, tad prieš reikšdami nepasitenkinimą labai, labai gerai pagalvokite! Priminsiu, kad visa tai įvyko pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo.
Tiek iškados nepadarė ir nepagarbos žmonėms neparodė net abi G.Vagnoriaus vyriausybės kartu sudėjus.
Baigdamas noriu pabrėžti, kad visi čia išvardinti psichiniai fenomenai žmonių sąmonę veikia nepriklausomai ar jie yra aktualiai suvokiami ar ne. Tačiau žinodamas tai – gali juos kontroliuoti, pakreipti sau naudinga linkme. Nemanau, kad  Seime ar Vyriausybėje  nėra žmonių kurie to nežinotų.  Deja, iš to jokios naudos!
Kol kas dar sunkoka tiksliai apibrėžti, kur veda mūsų valstybę tokia valdžios politika, tačiau aišku viena – tokiais nepagristais ir nemotyvuotais veiksmais dabartiniai valdantieji lėtai, bet užtikrintai siuva sau įkapes.

<< atgal