Jasinskio g. 9 - 106
LT - 01111 Vilnius
Tel. : (8 5) 2498575
info@lpsdps.com

2019-09-18
Naujienos











<< atgalPaslaugų sektorius ir toliau išlieka problematiškas

2011-04-01

Naujausiame „Lietuvos profsąjungų“ numeryje publikuojamas Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Aleksandro Posochovo interviu.

Siūlome susipažinti.


Oficialiojoje spaudoje cituojami įvairūs ekspertai praneša apie atšilimą ekonomikoje, o Premjeras jau atvirai džiūgauja, jog iš duobės sparčiai lipame ir jau net matosi aukštumos, į kurias turėsime kopti. Ar jaučiamas ekonomikos augimas paslaugų sferoje? - klausiame Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Aleksandro Posochovo.

Paslaugų sferoje jaučiame šiokį tokį pavasarį. Ši krizė – bankų krizė, o kenčia žmonės. Tai pabrėžiama visuose profsąjungų tarptautiniuose renginiuose, kuriuose man teko dalyvauti. Daugelis liberalių vyriausybių visame pasaulyje metė pinigus į verslą. Aš manau, kad tai buvo ir tebėra pinigų perskirstymas, kai kurios, įtakos turinčios verslo sistemos, iš vyriausybių pradėjo reikalauti pinigų, lengvatų. Baisiausia, kad verslas, padedant vyriausybėms, perkėlė visą naštą ant žmonių pečių. Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Todėl profsąjungos visame pasaulyje ir sako, kad užtenka žiūrėti į bankus, reikia gelbėti žmones.

 

Krizės metais darbdaviai labai uoliai mažino darbuotojams atlyginimus. Tai gal jau dabar, kai sakoma, kad krizė traukiasi, pradėjo jie augti?

Ten, kur yra stiprios profsąjungos, pasisekė išlaikyti tokius pačius atlyginimus. Pavyzdžiui, „Statoil‘e“ algos net kilo, - šiemet irgi numatomas augimas, nepaisant to, kad degalų pardavimas yra smukęs. Taip bendrovė parodo, kad vertina savo žmogiškuosius išteklius. Tiesa, teko atleisti šiek tiek darbuotojų, daugiausiai iš valdymo sistemos, į išėjusiųjų vietą nebuvo priiminėjama naujų, tad likusiesiems krūvis šiek tiek padidėjo.

Mūsų problema – kintamieji priedai prie algos – leidžia darbdaviams lengvai manipuliuoti darbo užmokesčio dydžiais. Kai kur priedai viršydavo pagrindinės algos dydį. Tai rodo, kad siekiama išvengti mokesčių, o valstybė, skatindama tokį verslą, tai leidžia. Be to, manau, kad dalis verslo pasitraukė į šešėlį. Verslininkai vis randa naujų būdų: atsiskaito degalais, prekėmis. Žodžiu, valstybė gelbsti verslą, o šis stengiasi nuslėpti mokesčius. Deja, vyriausybė dirba tam verslui, o ne žmogui.

Smulkieji ir vidutiniai verslininkai mus gąsdina neva pakėlus atlyginimus jie bankrutuos. Aš dar krizės pradžioje sakiau: nereikia bijoti kai kurių firmų bankrotų. Niša niekada nebūna laisva, ją užims tie, kurie moka tą verslą daryti. Jeigu mes dirbtinai palaikysime nemokšiško verslo gyvybę, tai ir toliau pinigai bus mėtomi veltui, tie verslininkai juos išleis savo malonumui. Pažiūrėkite: kaip verslininkai turėjo namus, taip ir turi, kaip važinėjo prabangiomis mašinomis, taip ir važinėja.

Visos valdžios nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo iš mūsų darė vergus, savų monopolistų bei jų prievaizdų – vyriausybių.

Manyčiau, kad reikia didinti baudas už įstatymų pažeidimus, kad darbdaviai bijotų nusižengti. Taip yra Vokietijoje: už menkiausius nusižengimus - tūkstantinės baudos.

 

O kaip žmonių nuotaikos keičiasi krizei traukiantis?

Prognozės, kad sunkmetis privers žmones stoti į profsąjungas, nepasitvirtino. Visoje Europoje nebuvo narystės augimo. Aš manau, jog taip yra todėl, kad žmonės paniškai bijojo prarasti darbą. Juk žiniasklaida rėkė: krizė, kaip bus baisu, šimtai tūkstančių neteks darbo, tad žmonės negalvojo apie sąlygas, jiems buvo svarbu išlaikyti darbą.

O dabar, prasidėjus šiokiam tokia atsigavimui, žmonės pradeda atsimerkti, nebenori būti vergais. Deja, jungtinėmis verslininkų ir valdžios pastangomis (nors į akis jie sako, kaip gerai kad jūs, profsąjungos, esat) pavyksta išlaikyti neigiamą profesinių sąjungų įvaizdį. Neva tai kažkokia atgyvena, blogis. Žmonės turėtų suprasti, kad profsąjunga yra jie patys, o ne lyderiai ar kažkokia mistinė būtybė. Tai tik atsvara kapitalui, masė – prieš pinigus.

Praėjus panikai, kai matome, kad atsiranda darbo vietų, žmonės pradeda mąstyti, tad ir sulaukiame nemažai skambučių: iš įvairių paslaugų sferos sektorių teiraujamasi apie įstojimo į LPSDPS sąlygas. Įmonėje įkurti veikiančią profsąjungą iš pradžių būna sunku, tačiau mes priimame narius ir tiesiai į šakinę organizaciją arba įkuriame ne juridinį vienetą, bet pagal nuostatus veikiančią organizaciją. 

Sunkiausia yra ten, kur darbdavys diskriminuoja profsąjungų narius. Pvz., Saugos bendrovėje „G4S“ šiuo metu profsąjungos nariams beveik atvirai pasakoma: jei išstosi iš organizacijos, gausi budėti pelninguose, centre esančiuose objektuose, jei ne – važiuosi į Naują Vilnią dirbti, kur yra blogesnės sąlygos ir mažiau mokama.

Deja, Vyriausybė ir net teismai šiuo atveju yra ne darbuotojo pusėje. Kad ir toks pavyzdys: Valstybinės darbo inspekcijos teisininkas buvo samdomas tos pačios „G4S“ ir konsultavo darbdavio atstovus, kaip kovoti su profsąjunga.

Tačiau yra ir teigiamų atvejų: štai „Vilniaus troleibusų“ profesinė sąjunga laimėjo bylą - žmogus beveik po metų buvo grąžintas į darbą, o darbdaviui priteista ne tik sumokėti už priverstines pravaikštas, bet ir atlyginti moralinę žalą. Vadinasi, situacija nėra beviltiška.

Aš manau, kad profsąjungų judėjime reikia vienybės. Dabar tie „karaliukai“ – Dambrauskas, Juknys, Bakas, Bružas, taip pat ir nacionaliniai centrai  „Solidarumas“, Darbo federacija, Konfederacija - visi veikia atskirai. O turėtų būti viena stipri nacionalinė organizacija arba bent jau koordinacinis centras, į kurį įeitų visos profsąjungos. Tokį suskaldytą judėjimą lengva valdyti, todėl ir daroma viskas, kad profsąjungos tarpusavyje priešintųsi.

 

Imant paslaugų sektorių, kokia sritis yra problematiškiausia. Ilgą laiką berods prekyba buvo gana  sudėtinga sfera?

Gal dėl to, kad apie ją daugiau kalbama. Aš manau, kad vienas iš „juodžiausių“ verslų šiuo metu yra privati apsauga. Čia lengviausia manipuliuoti žmonėmis, nes pagrindinis pelno nešėjas – žmogiškasis faktorius. Apskritai, mūsų sferoje labai daug šešėlinių pinigų: beveik visi žmonės į darbą priimami sutartyse numatant tik minimalų atlyginimą, retai kur užsimenama net apie priedus. Aš manyčiau, jog ten, kur oficialiai mokama tik minimali alga, yra ir šešėlis. Jau nekalbant apie tas įmones, kur net minimalaus darbo užmokesčio žmonės neuždirba, kaip kokioj „Lelijoj“. Vyriausybė tokias firmas apskritai turėtų uždaryti, nesuteikdama šanso pasitaisyti.

Viešbučių sektorius, kavinės, barai – dar vienas problematiškas sektorius. Mano žiniomis, dažnai ten žmonės priimami dirbti pusei etato, tačiau dirba visu. Kodėl niekas netikrina?

Šis sektorius yra nedėkingas ta prasme, kad yra labai sunku į profsąjungas sutelkti žmones. Čia didelė darbuotojų kaita: priimami dirbti studentai ir kiti žmonės, dirbantys tik laikinai, kol susiras kokį kitą, padoresnį, darbą.

 

Konfederacijos gamybos sektoriuje jau pajudėjo ledai šakinių organizacijų jungimosi kryptimi. Ar nėra panašių tendencijų paslaugų sektoriuje?

Kaip žinote, mes apskritai pirmieji prabilome apie susijungimą su Kelių ir autotransporto darbuotojų profesinių sąjungų federacija (2008 m. pabaigoje – red.). Aš labai norėčiau, jog organizacijos stambėtų, tačiau procesai yra lėti. Gal dėl kažkokių ambicijų, dėl baimės netekti savarankiškumo manoma, kad neva stambesnė profsąjunga „praris“ mažesnę... Bet juk galima rasti kompromisą – nebūtina perrinkti vadovus, tebūnie kurį laiką susijungusios organizacijos autonomiškos arba pirmininką renka rotacijos principu. O kokia pagaliau nauda iš to puoselėjamo savarankiškumo, jeigu organizacijoje, kuri deklaruoja šiek tiek žmonių, veiklos nėra, tik jos pirmininkas dalyvauja posėdžiuose. Realiai įtakos profsąjunginiam judėjimui tokia profsąjunga neturi. Mano svajonė, kad iš 26 LPSK šakinių organizacijų liktų ne daugiau kaip 10.

O gamybininkai, manau, pajudėjo į priekį dėl spaudimo iš „apačios“ – iš pirminių organizacijų. Visur kitur tos apačios, matyt, nelabai aktyvios... Dažnai nariai nesiima jokios atsakomybės, viską spręsti palieka  pirmininkui. Kai žmogus supras, kad profsąjunga yra pirmiausia jis pats, paskui – tik vadovai, tada tikrai pajudės ledai. Aš tikiu profsąjungų šviesia ateitimi. Be jų žmogus neišliks, - nebent jam priimtina būti vergu...

 

Kalbėjosi R.Motiejūnaitė-Pekkinen

„Lietuvos profsąjungos“ 2011 m. Nr. 3

<< atgal


Parašykite komentarą:
Vardas: El. paštas:
<< atgal
© 2004, Lietuvos Paslaugų Sferos Darbuotojų Profesinė SąjungaPalaikymas: Informaciniu Technologiju Asistavimo Centras