2024-04-24

Naujienos

<< atgalDarbdaviai parodė tikrąjį veidą

2010-06-02

Anksčiau, kai trūko darbo jėgos, darbdaviai deklaravo palaikantys socialinį dialogą, tačiau atėjus sunkmečiui dažnai stengiamasi atsikratyti profesinių sąjungų kaip trukdžio bet kokia kaina „daryti pelną“. Atėjus krizei, dar vadinamais didžiųjų iššūkių laikais, darbdaviai parodė savo tikrąjį veidą, - sako Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas.

Trečios pagal dydį Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje (LPSK) ir dar gana „jaunos“ profesinės sąjungos pirmininką kalbiname norėdami sužinoti, kaip darbuotojų atstovams einasi tokiame sudėtingame sektoriuje, kuriame ir prieš krizę nebuvo labai lengva susitarti su darbdaviais.

Kaip pasikeitė darbdavių pozicija  profsąjungų atžvilgiu, kai jie žino, jog „už tvoros laukia“ šimtai neturinčiųjų darbo?

Dar iki krizės laikiausi principo: profsąjunga nesikėsina į darbdavio pelną, tačiau neprisiims atsakomybės ir atėjus krizei. Mums svarbiausia buvo pateikti savo narį, kaip lojalų įmonės darbuotoją. 

Deja, darbdaviai atėjus krizei ir matydami, kad dabar galima „žaisti“ su darbo rinka, kad darbo biržoje darbo laukia šimtai tūkstančių, pradėjo labai spausti profsąjungų judėjimą. Darbdaviams profsąjungos tampa kliuviniu, kurį norima apeiti, nes reikia bet kokia kaina sumažinti darbuotojams atlyginimus. Kaip man tiesiai šviesiai yra pasakę „G4S Lietuva“ vadovai: „profsąjunga yra trukdys darbdaviui daryti pelną“. Todėl skleidžiamos apie šį „trukdį“ įvairios paskalos stengiantis diskredituoti darbuotojų judėjimą.

Deja, prie to prisideda ir Vyriausybė. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius pareiškė, kad reikia smarkiai liberalizuoti Darbo kodeksą. Norima primesti liberaliąją poziciją: turį dominuoti individualūs darbdavio ir darbuotojo susitarimai.

Tačiau mes žinom, kad šios dvi šalys yra labai skirtingose pozicijose: darbdavys turi valdžią ir pinigus, o darbuotojo vienintelis būdas apsiginti – būti profsąjungoje ir taip ginti savo ir bendruosius interesus.

Deja, šiandien nematau nė vienos partijos, kuri kalbėtų, kaip padėti žmogui, kad jis galėtų gyventi šiomis sąlygomis. Prisidengiant krize daroma viskas, kad tik verslui būtų „gerai“. O iš tikrųjų tiesiog stengiamasi dar labiau suvaržyti samdomąjį darbuotoją.

Didžiausia blogybė (dėl ko dažniausiai Lietuvą palieka jos žmonės) – nepagarba žmogui valstybėje. Nors ir deklaruojamos šeimos, žmogaus teisių vertybės, bet žmogui  reikia jaustis saugiam, žinoti, kad reikalui esant jį apgins įstatymai. O šiuo metu net Darbo inspekcijai yra nurodyta, kad tik - neduok Dieve! - netrukdytų verslui.

Aš manau, kad jeigu verslininkas nemoka kurti verslo, tegu jis bankrutuoja, atitinkama „niša“ niekad neliks neužimta. Paprastam žmogui nesvarbu, kas bus jo darbdavys – iš Baltarusijos, Afrikos ar Amerikos - svarbu, kad jis gautų orų atlyginimą, normalias darbo sąlygas.

O kaip profsąjungos? Ar jau nėra jokių svertų pasipriešinti darbdavių savivalei ir ją skatinančiai valdžiai?

Priklauso nuo mūsų pačių. Vyriausybei labai palankus yra profsąjungų judėjimo susiskaldymas. Ji mielai tuo naudojasi. Dabar matome K.Juknio, A.Dambrausko, A.Bružo, V.Bako vadovaujamas profsąjungas. Jos susipriešina su kitu bloku - „Solidarumu“, Darbo federacija, LPSK. Oponuodamos viena kitai profsąjungos suteikia žiniasklaidai skandalingo peno, o visuomenėje formuojasi neigiamas požiūris apie profsąjungas.

Tačiau reikia visada prisiminti vieną dalyką, kad profsąjunga yra ne lyderiai, o yra narys, žmogus, kuris, susivienijęs su kitais žmonėmis, gali kovoti už savo teises. Deja, kartais lyderiai tampa dar vienais „bosais“ tiems žmonėms.

Jeigu lyderiai netenkina narių lūkesčių, nereikia sakyti, kad profsąjungos yra blogos. Jeigu nariai mano, kad lyderiai pasielgė ne taip, kaip jie nori, tuomet jie turi teisę juos keisti. 

Šiemet bus trečiasis mūsų suvažiavimas ir aš nuolat pabrėžiu savo organizacijos nariams: jeigu mūsų profsąjunga pradeda eiti ne tuo keliu, vadinasi, kaltas pirmininkas, galbūt valdyba, todėl reikia juos pakeisti, o ne sakyti, kad profsąjunga blogai dirba.

Kai žmogus jaučia atsakomybę už organizaciją, tampa ir pats sau reikšmingas, orus, jis susivokia esantis visuomenės dalis. O dabar – visi laukia mesijo, visi bijo...

Dvidešimt metų  nesugebame suprasti, kad profsąjunga neturi vilktis verslui iš paskos, bet turi naudotis tuo, ką verslas jau išrado. Profsąjungos turi keistis, kiekvienas jų vadovas turėtų tyrinėti situaciją, ieškoti naujų veiklos  metodų. Deja, kai kurios mūsų šakos yra užakęs ežeras.

Gal nariams nereikia gyvybingesnės organizacijos?

Daug kas priklauso nuo visų grandžių lyderių. Aš nežinau, kodėl Lietuvos žmonės yra labiau pripratę plaukti pasroviui nei pakovoti už savo teises, siekti geresnio gyvenimo. Deja, pasirenkamas paprasčiausias būdas – palikti  šalį.

Gal užsienio kapitalo bendrovės civilizuočiau elgiasi su savo darbuotojais?

Užsienio kompanijos, deja, pradeda lygiuotis į mūsų vietinius darbdavius, kurie algas moka „vokeliuose“ ir tik ieško būdų apgauti valstybę.

Kovojant su šešėline ekonomika profesinės sąjungos atlieka pozityvų vaidmenį, nes ten, kur jos yra, darbo užmokestis, darbo santykiai yra skaidresni. Juk jų buvimas galėtų būti vertinimo kriterijumi įmonėms dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose.

Deja, pati valdžia, matyt, nėra tuo pernelyg suinteresuota, nes pasižiūrėkim,  kaip yra išplitusi priedų prie atlyginimų sistema ministerijose, Seime. Juk tai pinigų išplovimas!

Kokia gi tuomet mūsų laukia ateitis?

Mano kolegos mane vadina chronišku optimistu. Aš nedirbčiau profsąjungoje, jeigu negalvočiau apie ateitį. Manau, kad yra vilčių sukurti kitokią pilietinę visuomenę.

Mūsų organizacijoje yra daug jaunų žmonių, man tai patinka, juose matau perspektyvą. Tik kartais pastebiu, kad jauni žmonės, tapę profsąjungų vadovais, staigiai „pasensta“, - jie liaunasi IEŠKOTI. Apskritai, manau, kad profsąjungų judėjime neturime praktikos išryškinti ir remtis gerąją kolegų patirtimi, o tokios tikrai yra.

Kodėl dabar, kai konstatuojamas bendras profesinių sąjungų narystės mažėjimas, jūsiškė auga?

Nes mes su žmonėmis kalbamės taip, kaip aš dabar su Jumis. Mes jiems  nežadame tai, ko negalime padaryti. Jeigu iškyla problemų, - susirenkame ir diskutuojame. Pasibarame, net susipykstame, jeigu reikia, bet randame sprendimų, nepaisant to, ar problemos iškilo eiliniam nariui, sektoriaus vadovui ar pirminės organizacijos pirmininkui. Tada jau imamės sutartų veiksmų.

Visi skundžiasi, kad sunku pirminėms organizacijoms rasti lyderių. O jūs randate?

Randame, todėl kad diskutuojame, ieškome. Kitur būna taip, kad  susirenkama, vienas ar kitas pašneka - ir išsiskirsto. O mes diskutuojame tikra to žodžio prasme. Net ir aš pats kartais ateinu su kategoriška nuomone, bet ji neretai būna nuginčijama...

Koks sektorius yra pats problematiškiausias?

Saugos sektorius, nes ten daugiausia reiškia  žmogiškasis faktorius. Tai – ne gamyba ir ne pardavimai. Ekonomikos klestėjimo laikais šiame sektoriuje buvo didesni  atlyginimai, o dabar jie krenta, -  ir atsiranda interesų konfliktas. Ypač, kai yra didelis nedarbas.

O prekybos sektorius?

Jis visada buvo labai problematiškas, - čia, deja, niekas nesikeičia. Darbdaviai ir toliau su darbuotojais elgiasi drastiškai, o dabar pasikeitė ir žmonių elgesys: sustiprėjo  baimė prarasti darbą. Gaila, kad žmonės šiame sektoriuje yra mažiausiai organizuoti.

Meškos paslaugą padaro ir kai kurios populistinės profsąjungos, propaguojančios tiesioginę narystę. Aš esu prieš ją, nes tada vietose nesusikuria stiprios organizacijos su savo lyderiais. Sutinku, kūrimosi pradžioje gali būti tiesioginė šakos narystė, bet kai tik susiformuoja branduolys, - reikia kurti juridinį asmenį įmonėje.

Saugos bendrovėje „Ekskomisarų biure“ kurį laiką buvo įslaptinta narystė, bet kai atsirado reikiamas skaičius narių, - įkūrėme organizaciją. Blogas pavyzdys – „Norfa“, kur daroma viskas, kad tik neatsirastų vietinė profsąjunga. O pavieniai nariai galiausiai neatlaiko spaudimo.

Kalbėjosi R.Motiejūnaitė-Pekkinen

„Lietuvos profsąjungos“ 2010 m. Nr. 5

<< atgal