2024-04-17

Naujienos

<< atgalTransporto sektoriuje – feodaliniai santykiai

2010-03-04

Apie Lietuvos tolimųjų reisų vairuotojų padėtį pasakoja Vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkas  Ramūnas NARBUTAS:

Dienpinigiai transporto įmonių darbuotojams gali būti mažinami iki 50 proc. Vyriausybės nustatytųjų. Vairuotojai, norėdami gauti darbą, sutinka su tokia sąlyga, nes žodžiu jiems pažadama mokėti už nuvažiuotus kilometrus. Grįžus iš komandiruotės dalis pinigų – ne mažiau 1041 litų už mėnesį, arba ne mažiau 6,31 lito už valandą – rodoma kaip atlyginimas, o likusi dalis išmokama kaip dienpinigiai, už kuriuos Vyriausybė leidžia nemokėti mokesčių.
Be to, nėra reglamentuota ir pati dienpinigių išmokėjimo tvarka. Dažnai įmonės yra skolingos vairuotojams nuo 3 iki 10 tūkst. litų. Šias skolas sudaro kaip užstatas deponuotos sumos arba grynais pinigais surinktos vadinamosios „bačkos“ ar „sienos“ bei neišmokėti dienpinigiai. Nors įmonė dar neatsiskaičiusi už prieš tai buvusią komandiruotę, vairuotojai vis tiek sėda į mašiną ir vyksta į kitą komandiruotę kurdami pridėtinę vertę už dyką. Vildamiesi, kad su juo gal bus atsiskaityta, atgaus nors dalį pinigų.
Žinoma begalė atvejų, kai grįžus iš komandiruotės paaiškėja, kad įmonei iškelta bankroto byla. Tokiu atveju dienpinigiai tampa trečios eilės skola ir išmokami, jei įmonė turi turto, o turto dažniausia nebūna, nes mašinos – pirktos lizingu ir priklauso bankui, o administracija veiklą vykdo nuomotose patalpose.
Norėdami pateisinti nepriemokas, darbdaviai numato bausmes, pavyzdžiui, už neatsiliepimą telefonu – 100 eurų, vadybininkų nurodymų nevykdymą. Taip pat nustatomos mažos kuro normos, todėl vairuotojai, būdami Rusijoje, kur yra pigesnis kuras, turi jo nusipirkti už savo pinigus, kad padengtų trūkstamą kuro kiekį. Maža to, duodama užduotis parvežti beveik pilną kuro baką į įmonę. Ten dalis jo išpilama, paliekama tik tiek, kiek teoriškai reikia užduočiai įvykdyti.
Pagal EB darbo laiko reglamentą, kas dvi savaites vairuotojams priklauso 45 valandų poilsis. Komandiruočių įstatymas leidžia apgyvendinimui išleistas lėšas įtraukti į gamybos išlaidas, tačiau beveik nežinau įmonių, kurios jas apmokėtų. Nesvarbu, ar vasara Italijoje, kur apie 30 laipsnių karščio, ar žiema ir minus 20 laipsnių Norvegijoje, po 6 savaites vairuotojai praleidžia mašinos kabinoje, poilsio metu dar nemokamai dirbdami ir sargais – saugodami automobilį ir krovinį.
Grįžus į namus - 2 ar 3 savaitės poilsio, už kurį dažnai nieko nemokama, ir vėl viskas iš naujo. Nesuteikiamos apmokamos atostogos, buvimas namuose įforminamas kaip nemokamos atostogos arba pravaikštos, dėl ko trumpėja darbo stažas. Dėl darbo pobūdžio visiems vairuotojams gresia profesinės ligos, tačiau socialinės garantijos skaičiuojamos tik nuo atlyginimo. Ar visa tai nėra pasityčiojimas?
Vadovaujantis galiojančiais įstatymais komandiruotė įforminama įsakymu, tačiau nėra reglamentuota, kaip su šiuo įsakymu supažindinamas vairuotojas. Tuo pasinaudodami darbdaviai komandiruotės įsakymus rašo po komandiruotės motyvuodami tuo, kad esą sunku numatyti, kur ir kiek laiko dirbs vairuotojas. Suprantama, kad atsiradus neatitikimų galima po komandiruotės pakoreguoti įsakymą pagal faktą, bet su juo vairuotojas turėtų būti supažindinamas prieš komandiruotę pasirašytinai ir gauti įsakymo kopiją. Dabar, kai vairuotojai išvyksta be įsakymo, darbdavys gali juos laikyti komandiruotėje tiek, kiek užsimanys. Kaip vairuotojui planuoti savo gyvenimą? Kyla klausimas, kokiu pagrindu vairuotojas perduoda kitam vairuotojui šimtus tūkstančių kainuojantį vilkiką su priekaba ir krovinį, jeigu nėra įsakymo? O gal kartais pasirodys, kad vairuotojas savavališkai pasiėmė techniškai netvarkingą automobilį su restauruotomis padangomis ir savo noru pažeisdamas darbo režimo reikalavimus važinėjasi po ES?
Dažnai sakoma, kad jeigu jau taip neapsimoka, tai neva tegu nedirba tokio darbo. Tačiau ekonomikos klestėjimo metais alga su dienpinigiais būdavo daugiau nei 5 tūkst. litų. Dauguma vairuotojų paėmė kreditus, pradėjo statytis namus ar pirko butus. Dabar grįžus į namus randa bankų grasinimus dėl kreipimosi į antstolius, ką tada daryti? Jeigu ne įsipareigojimai bankams, dabartinėmis sąlygomis vairuotojai tikrai nevažiuotų į komandiruotes.
Visa Lietuvos ekonomika šiandien remiasi karteliniu principu. Transporto sektoriuje tai ypač ryšku. Feodalai vežėjai  yra susitarę veikti išvien, kad baudžiauninkui vairuotojui niekas nemokėtų daugiau.
Verslo atstovai siūlo toleruoti viršvalandinį darbą vardan įmonės ekonominio stabilumo, bet nenori už viršvalandinį darbą mokėti daugiau. Kai kas ekonominę krizę bando prilyginti karo stoviui teigdami, kad galima toleruoti darbo įstatymų pažeidimą vardan įmonės išlikimo. Aš manau, kad didžiausia vertybė yra žmogus ir įmonės, nesugebančios vystyti verslo veikdamos pagal galiojančius įstatymus, turėtų bankrutuoti, o Vyriausybė, neginanti savo piliečių, turi žlugti.
Transporto įmonės yra aukso kasyklos verslininkams: įstojus į Europos Sąjungą galima priimti vairuotojus iš trečiųjų šalių, jiems mokėti Lietuvos minimalią algą, krovinius vežti ES už europietiškus tarifus. Vairuotojai iš rytų gali be vizų važinėti po visas SNG šalis, jie nežino Lietuvos įstatymų, Darbo kodekso ir t.t. Mes nerasime šių teisinių aktų rusų kalba, tuo naudojasi darbdaviai. Todėl galima mažinti priklausančius pinigus už būtus ir nebūtus dalykus. Nors pagal LR įstatymus, jiems turi būti mokama nemažiau kaip tą patį darbą dirbantiems Lietuvos piliečiams, įdarbinimą kontroliuojanti Darbo birža leidžia pasirašyti darbo sutartis, kur numatyta ne mažesnis nei MMA darbo užmokestis, nors transporto šakos statistinis algos vidurkis 2009 rugpjūty buvo 2193 litų. Šiuo metu – galbūt 2 tūkst. litų.
Manytina, kad Darbo birža turėtų užtikrinti šio įstatymo vykdymą, registruojant sudaromas sutartis.
Siūlymai Darbo biržos atstovams:
1. Kai prašoma leidimo pratęsti darbo vizą, pagal įmokas „Sodrai“ patikrinti, ar trečiosios šalies vairuotojui buvo mokamas jį įdarbinant galiojęs nustatytas statistinis šakos atlygis. Jei atlygis mažesnis, neduoti sutikimo.
2. Kai prašoma leidimo dirbti naujam vairuotojui, patikrinti, nuo kokio dydžio atlyginimų mokami mokesčiai „Sodrai“. Jei jie žymiai mažesni nei tuo metu nustatytas statistinis šakos atlygis, neduoti sutikimo.
3. Pabrėžtina, kad darbdaviai sukčiauja prie atlygio pridėdami dienpinigius. Dienpinigiai yra nustatyti Vyriausybės ir skirti maitinimosi išlaidoms kompensuoti. Dienpinigiai negali būti pridedami prie atlyginimo, nes jie nėra apmokestinami, o jų apskaičiavimui bei išmokėjimui netaikoma darbo užmokesčiui taikoma tvarka.
4. Viena iš priežasčių atsisakyti duoti leidimą įdarbinti užsieniečius, galėtų būti įmonės įsiskolinimai darbuotojams, nesumokėti atlyginimai ir dienpinigiai. Pažymą turėtų pateikti įmonė, patvirtinti darbuotojų atstovai.
5. Kita priežastis atsisakyti duoti leidimą įdarbinti užsieniečius galėtų būti, jeigu įmonė nesilaiko įstatymų ar kolektyvinių susitarimų. Šią informaciją galima gauti iš Valstybinės darbo inspekcijos ir profesinių sąjungų.
6. Darbo skelbimuose ir darbo mugių metu atvirai nurodoma, kad bus mokama už pravažiuotus kilometrus, o vertimas pažeisti darbo ir poilsio režimus – įprastas dalykas. Tai privalo patikrinti Valstybinė transporto inspekcija. 
7. Turi būti atliktas įmonės psichoergonominis vertinimas.
8. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės ieškodamos tarptautinių pervežimų vairuotojų, sudarant darbo sutartis įformina juos vairuotojais ekspeditoriais. 
Darbo birža, priimdama sprendimą dėl leidimo dirbti užsieniečiui suteikimo, turi atsižvelgti į darbo rinkos poreikius. Vairuotojų trūkumo dirbti Lietuvoje nėra, o prisidengiant leidimu dirbti Lietuvoje dirbama visos ES teritorijoje. Vertinant darbuotojų poreikį, turėtų būti atsižvelgiama į  profsąjungų atstovų prie darbo biržos nuomonę.

<< atgal