Jasinskio g. 9 - 106
LT - 01111 Vilnius
Tel. : (8 5) 2498575
info@lpsdps.com

2019-09-18
Naujienos











<< atgalLPSDPS vadovo argumentai už Nacionalinį susitarimą

2009-10-22

Spalio 21 d. po audringų diskusijų Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) valdybos posėdyje nedidele balsų persvara priimtas sprendimas pasirašyti Nacionalinį susitarimą.

Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas, dar prieš kurį laiką apie susitarimo projektą pasisakęs neigiamai, šį kartą balsavo už. Pirmininkas LPSDPS nariams pateikia savo argumentus.


Ilgai nagrinėjau, studijavau susitarimo projektus, kurių buvo tikrai nemažai. Manau, jog pagrindinis profsąjungų laimėjimas yra tas, kad pasirašę susitarimą užkirsime galimybę Vyriausybei nepasitarus, vienašališkai bloginti žmonių darbo sąlygas. Štai ir prieš Konfederacijai apsisprendžiant Vyriausybės posėdžio darbotvarkėje jau buvo įtrauktas svarstymas darbuotojams nepalankų projektų, tačiau LPSK parašius raštą ir paprašius nesvarstyti šio projekto, į prašymą buvo atsižvelgta.

Nacionaliniame susitarime yra numatyta, kad negavus Trišalės tarybos, kurioje yra Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų atstovai, pritarimo Vyriausybė negalės keisti su darbo santykiais susijusių teisės aktų.

Mums priekaištaujama, kad iš susitarimo išbraukti pensininkams aktualūs klausimai. Tačiau profsąjungos gina darbuotojų interesus, o pensininkai turi savo organizacijas, kurių nuomonę mes palaikome. Apskritai, man atrodo, kad žmonės dažnai painioja profesines sąjungas su partijomis ar visuomeniniais judėjimais. Visuomeninis judėjimas yra skirtas vienam konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, judėjimas „Už Žalgirį“. Partijų tikslas siekti valdžios, na, o profsąjungų – užtikrinti darbuotojams stabilumą. Kartais profsąjungoms „pripaišoma“, kad jos neva su socdemais ar dar su kokiomis partijomis, bet reikia pažymėti, kad profsąjungos visada yra opozicijoje valdžiai, kokia partija ar jų koalicija joje bebūtų.

Kalbant apie pinigus, biudžetą oponentams primenu vaikiškos antklodės pavyzdį. Jeigu būrys žmonių bandys tą antklodę užsitempti ant savęs, tai šalsim visi. Jeigu nuspręsime ta antklode apsikloti kojas ir visi už šį sprendimą prisiimsime atsakomybę, kažkiek laimėsime visi. Taip ir dėl biudžeto: jeigu laimės mokytojai, tai bus nuskriaustos motinos arba bibliotekininkai ir pan.

Norėčiau pakalbėti apie susitarimo formatą. Tarkim, susitarimai Europos lygmeniu – tarp Europos Komisijos, Europos profesinių sąjungų konfederacijos ir Europos darbdavių organizacijos – labai aptakūs, jie numato tik išorinius, labai plačius rėmus. Arba daugianacionalinės kompanijos, kurios turi įmones daugelyje šalių. Juk tokiu atveju kolektyvinis susitarimas irgi negali būti konkretus, nes kiekvienoje šalyje visai kita situacija, kitokie įstatymai, todėl kiekvienai įmonei dar reikia turėti savą susitarimą.

Taip ir su nacionaliniu susitarimu, kuris yra tik dideli rėmai, jame neaptarsi visoms šakoms aktualių klausimų. Tam reikalingi šakiniai susitarimai tarp toje šakoje veikiančių profsąjungų ir atitinkamų ministerijų ar darbdavių asociacijų. Na, o dar kita grandis – įmonės ar įstaigos kolektyvinė sutartis, nes šakinis susitarimas negali aptarti tik vienai įmonei būdingų klausimų.

Klaidingai manoma, jog pasirašius Nacionalinį susitarimą profsąjungos nebegalės protestais reikšti savo nuomonės. Tokio punkto dokumente nėra ir profsąjungos jokiu būdu neatsisako protestų, ypač jeigu Vyriausybė nesilaikys savo įsipareigojimų. Antra vertus, sprendimą pasirašyti susitarimą priėmėme nedidele balsų dauguma (14 prieš 10 balsų), todėl valdžiai tikrai nėra ko džiaugtis, nes šis santykis labai greitai gali pasikeisti į kitą pusę. Aš laikausi pozicijos: jeigu įmanoma, tikslo reikia siekti derybomis, tik jeigu nepavyksta jo pasiekti, imtis protestų.

Dar vienas priekaištas LPSK – neva ji, kaip ir dar du centrai, gaunanti pinigų iš Vyriausybės. Šis socialinės partnerystės skatinimo projektas vyksta nuo 2007 m. ir yra skirtas regioninių profsąjungų plėtrai. Atsakingai pareiškiu, kad LPSDPS nėra gavusi iš Vyriausybė nė lito. O „parsidavėliais“ mus vadinantiems oponentams noriu pasakyti, kad bažnyčios institucija iš Vyriausybės gauna apie 10 mln. litų, tačiau parsidavimu jos niekas nekaltina. Gal tai tiesiog reiškia, kad ji yra įtakinga?

 

Aleksandras Posochovas

<< atgal


Parašykite komentarą:
Vardas: El. paštas:
<< atgal
© 2004, Lietuvos Paslaugų Sferos Darbuotojų Profesinė SąjungaPalaikymas: Informaciniu Technologiju Asistavimo Centras