2024-04-16

Naujienos

<< atgalPalankus metas kurti profsąjungas

2008-09-26

Nors ir nepažeidžiant darbo sutarties sąlygų

-Aišku, nėra gerai Lietuvos žmonėms, nes matome, kad ekonominė situacija blogėja, bankrutuoja kai kurios įmonės, atsiranda laisvos darbo jėgos, darbdaviai jau nelabai nori didinti atlyginimų. Matyti tendencija, kad kai kur atlyginimai net šiek tiek  mažėja. Tačiau dabar labai gera politinė situacija kurtis profesinėms sąjungoms.

Tiesa, kokio nors drastiško darbo užmokesčio apkarpymo dar nėra, bet sąlyginai jis mažėja, nors darbdaviai gali pasakyti: mes darbo sutarties sąlygas vykdome. Manau, kad Lietuvos didžiuosiuose centruose apie 80 procentų darbuotojų gauna darbo sutartyse numatytą minimalų atlyginimą. Arba nurodytą minimalų valandinį atlygį. Matyti, kad, pavyzdžiui, mažėja įvairiose įmonėse dirbančių apsaugos darbuotojų vadinamieji atlyginimų priedai. Aišku, darbdavys pats nenori dalies pelno netekti, tad randa atpirkimo ožį – darbuotoją.

Kadangi mažėja priedai, žmonės mato, jog bendrą atlyginimo sumą gauna mažesnę. Ir matyti, kad ta mažėjimo tendencija gali siekti nuo 10 iki 20 procentų, atsižvelgiant į tai, koks įmonės veiklos rentabilumas. Tai vis dėlto dar labiau skatina kurti profesines sąjungas.

Populistiniai pažadai

Deja, dabar galima įžvelgti ir populistinių pastangų kviečiant stoti į jau esančias organizacijas. Manau, kad ir apie tai reikia kalbėti, nes bet koks populizmas profsąjunginėje veikloje yra žalingas. Šiuo atveju turiu galvoje Arvydo Dambrausko vadovaujamą jungtinę profesinę sąjungą „Sandrauga“. Jie važinėja po Lietuvą, kalbasi su žmonėmis, kas apskritai būtų visai teisinga, bet viena blogai, kad jų pažadai yra populistiniai. Tad toks darbuotojų kvietimas į jų profesines sąjungas, manau, neturi ateities, - sako A. Posochovas.

Taigi, kaip pastebi LPSDPS pirmininkas, sakysim, A. Dambrauskas, lankydamasis bibliotekose, nueina pas direktorių ir kalba, kad, girdi, mes derėsimės su Kultūros ministerija dėl darbuotojų atlyginimų, vos nepasako, jog patys juos pakels. Tai yra grynas populizmas. Tokie pažadai – tai iš esmės yra savotiški šūkiai, kuriais remiasi populistinės partijos. Taigi darbuotojai paprasčiausiai stoja tiesiai į jau esančią profesinę sąjungą; ten nieko nekalbama apie pirmines organizacijas.

Trumpai sakant, bibliotekininkai, kurie dabar yra  labai pažeidžiama žmonių grupė, stoja į profesinę sąjungą tiesiogine naryste, bet jie nekuria toje bibliotekoje ar kitoje organizacijoje, kurioje dirba, jokios profsąjunginės struktūros. Jie tiesiog mano, kad užtenka, jog A. Dambrausko vadovaujamai organizacijai moka mokesčius. Beje, A. Dambrauskui taip pat visai užtenka, kad jo organizacija gauna mokesčius. Bet kas toliau? 

Nepopulistinės derybos

-O štai mes – Kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkė Aleksandra  Leparskienė, aš ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro profesinės sąjungos pirmininkas Antanas Valuckas – dalyvavome Kultūros ministerijoje derybose dėl kultūros darbuotojų atlyginimų.

Yra numatyta, kad nuo kitų metų kultūros darbuotojams, ypač bibliotekininkams, atlyginimai bus didinami vos ne iki 50 procentų. Bet šiuo metu Arvydas Dambrauskas sako: nieko nepasiekėte, nieko nenuveikėte. Bet mes juk pasirašėme sutartį – per trejus metus tikrai darbuotojų atlyginimai turi kilti vidutiniškai apie 50 procentų. Tai anaiptol ne populistiniai pažadai.

Bet kol kas to, aišku, nėra, esant tokiai politinei situacijai, kai artėja rinkimai, populistinis žaidimas dabar leidžia kai kurioms profesinėms sąjungoms susiorganizuoti naujų narių, - konstatuoja LPSDPS pirmininkas.

Turi būti stiprios visos struktūros

Kita vertus, kai, pavyzdžiui, kitais metais bus skirtas finansavimas Kultūros darbuotojų atlyginimams kelti, įstaigų vadovai turės teisę paskirstyti tuos atlyginimų priedus savo kolektyvui, bet kai nebus kolektyve pirminės organizacijos, administracija tai galės daryti savo nuožiūra. Vadinasi, skirstymas gali būti nelygus, neteisingas. Bet, neturėdami profesinės sąjungos savo darbovietėje, darbuotojai negalės administracijai pasipriešinti. O tada jie tikriausiai apskritai nusivils profesinėmis sąjungomis, kaip tai jau dažnai yra buvę, kai darbo užmokesčiui skirti pinigai įmonėje skirstomi neteisingai.

Taigi, pasak A. Posochovo, jei norime kalbėti apie profesinės sąjungos veiksmingumą  apskritai, turime pasiekti, kad visos struktūros būtų stiprios – ir  pirminės organizacijos, ir regionų, didžiųjų miestų organizacijos. Be to, turi būti stipri šakos profesinė sąjunga. Turi būti stipri Konfederacija. Jei nors vienoje grandyje atsiranda silpnumo, pradeda silpnėti ir kitos grandys. Deja, yra tokių šakų, kurios dabar tik vegetuoja, baigia sunykti.

Bet jei organizacija yra tikra profesinė sąjunga, turi veikti visos jos grandys. Turi būti stiprios pirminės organizacijos, pajėgi šaka, regioninė struktūra, stipri centrinė organizacija.

-Deja, daug kur yra ne taip. Man gaila, jog atsiranda populistų, kad profsąjunginės oganizacijos kuriamos, kaip ir partijos, kurios daug ką žada žmonėms, deja, tik iki rinkimų. Taigi jau turime patirties, kai, pasibaigus rinkimams, iš esmės nėra atstovaujama žmonių interesams. Ir tada prasideda griūtis, žmonės nusivylę. Dar neįgyjame didelio patrauklumo visuomenėje, nes vis dėlto gal dar nepakankamai mokame žmonėms išaiškinti visus profesinių sąjungų pranašumus, galbūt neiškeliame naujų vadovų, į  profsąjunginį judėjimą neįtraukiame daugumos darbuotojų, nepasiekiame, kad jie visi būtų aktyvūs, nes ne visada net pinigai lemia žmogaus rinkimosi motyvus. Žmogus turi jaustis reikalingas, reikšmingas ir pilietiškas. Profesinės sąjungos turi šį bruožą ugdyti.

Įsitvirtinama prekybos centruose

LPSDPS sektorių įvairovė yra nemaža. Labai plečiasi prekybos darbuotojų profesinės sąjunga. Viena iš stipresnių struktūrų veikia „Rimi“ prekybos tinkle. Joje šiuo metu yra daugiau kaip 100 narių. Nors nauja organizacija pradėta kurti labai sunkiai, bet per vasarą ji vis dėlto sustiprėjo.

-Kadangi žinome žmonių poreikius, kalbėdamiesi, mokydami juos, profsąjungine veikla jau apėmėme kelis „Rimi“ prekybos centrus, kuriuose narių vis daugėja. Ten nėra kokių nors panašių į karą veiksmų. Nuėjome pas darbdavį, pradėjome kalbėtis apie taikias kolektyvines derybas, patikinome, kad visus ginčytinus klausimus spręsime drauge su administracija prie apskritojo stalo.

Ir iš viso mes kalbame apie normalų socialinį dialogą. Neatmetame, aišku, ir „aštrių“ veiksmų galimybės, kai reikia piketuoti, streikuoti. Juk dabar, kai jaučiamas ekonominės padėties pablogėjimas, pavyzdžiui, apsaugos darbuotojų sektoriuje, kur tikrai  pradedama šiek tiek mažiau uždirbti ir gali būti mažinamas darbuotojų skaičius, žmonės darosi jautresni, gali kilti ir tam tikrų konfliktinių situacijų.

Nereikia pulti į paniką

 Manau, problemas galima spręsti tik vienu būdu: jei įstaigoje ar įmonėje yra stipri pirminė profesinė sąjunga, kuri kartu su vadovais derasi dėl geresnių darbo sąlygų, kai kartu su profesinių sąjungų, darbuotojų atstovais susėda darbdavys ir drauge sprendžia kilusią problemą, ieško būdų, kaip lengviau apsisaugoti ir nuo krizės, ir neprarasti lojalių darbuotojų. Tai yra svarbiausias profesinės sąjungos veiklos aspektas. 

Mūsų šakos organizacijoje taip pat yra pavienių narių buvimo galimybė. Bet kai pavienis žmogus ateina į organizaciją, jam sakome: dabar, kai esi vienišas karys, mes tau nedaug galime padėti. Turėsi tik teisinę globą, tavo interesams bus atstovaujama teisės požiūriu, kas mūsų šakos organizacijoje yra labai gerai sutvarkyta. Bet ateityje, jei nori ką nors pasiekti savo įmonėje, turi įkurti profesinę sąjungą, kuri derėsis dėl tavo ir kitų darbuotojų geresnių darbo sąlygų, didesnio atlyginimo ir panašiai.
Tačiau,  jau ir sukūrus organizaciją, negalima sakyti, kad viskas padaryta. Gali atsirasti net   stichinius protestus skatinančių problemų. Tačiau reikia nepulti į paniką, pirmiausia pasitarti su šakos organizacija. Štai, pavyzdžiui, iš vienos „Norfos“ parduotuvės skambina: mes streikuosime, taip pat ir  viename „Maksimos“ padalinyje kilo tokių minčių, nes mažėja atlyginimų priedai. Taigi dabar, manau, tikrai būtina kaip tik suaktyvinti pastangas kurti ir stiprinti mūsų organizacijas, kad, atsiradus tikram  poreikiui ginti darbuotojų interesus, būtume kuo pajėgesni tai daryti, - samprotauja A. Posochovas.

Vytautas LEŠČINSKAS

<< atgal